Izraelis ir Palestina - dvigubi standartai?

   Gegužės 15 dieną per Nakbos[1] dienos minėjimą buvo nušauti du palestiniečiai paaugliai - šešiolikmetis Mohammad Mahmoud Odeh ir septyniolikos metų Nadem Syam Nawara. Tik pasirodžius žiniai, kad paaugliai tariamai buvo nužudyti Izraelio karių panaudojant tikras kulkas, Izraelio policijos viešųjų ryšių atstovas oficialiai pareiškė, kad kareiviai viso labo siekė išsklaidyti kilusius neramumus ir naudojo gumines kulkas. Tačiau po kelių dienų internete buvo paviešintas saugumo kamerų užfiksuotas video, kuriame aiškiai matyti, kad jaunuoliai nekėlė jokio pavojaus kariams, - tai vėliau patvirtino ekspertų išvados. Atlikus vaikinų kūnų autopsijas iš jų krūtinių ištrauktos ne guminės, o tikros kulkos. Dar po kelių dienų pasirodė CNN užfiksuotas video, kuriame aiškiai matyti kaip Izraelio kareivis paleidžia šūvius.
      Pasaulio politikos sunkiasvoriai, JAV bei Vakarų šalys, neskubėjo smerkti įvykio ir pareikšti užuojautą nužudytų berniukų šeimoms, ši naujiena netapo pagrindine tema ar dominuojančia antrašte ir pasaulio žiniasklaidos priemonėse. Deja, tiek Vakarų politikų, tiek žiniasklaidos abejingumas palestiniečių žmogaus teisių pažeidimams ir nusikaltimų prieš juos nebaudžiamumui yra labiau taisyklė nei išimtis. Dviejų paauglių žmogžudystė yra tik vienas iš daugybės panašių incidentų, pasimetusių naujienų sraute, jeigu tokios žinios apskritai pasiekia žiniasklaidą. Žurnalistams vis tik pasiryžus nušviesti įvykius,  vengiama minėti palestiniečių vardus, pateikti jų gyvenimo detales ar aprašyti šeimos skausmą netekus artimųjų. Kitaip tariant, nesiekiama pateikti humanizuotą portretą žmogaus, atstovaujančio tam tikrai žmonių grupei, kurią daugelis pripratęs identifikuoti su priešo, islamisto ar teroristo įvaizdžiais. Todėl ir nužudytų palestiniečių paauglių portretai retai atsiduria šalia tekstų, bet įvykiai mieliau iliustruojami nuotraukomis, vaizduojančiomis palestiniečius paauglius mėtant akmenis. 
         Kitaip ir daug greičiau yra reaguojama, kai žūsta ar nuo palestiniečių veiksmų nukenčia izraelietis. Ar tai, kad žuvo skirtingų grupių atstovai, paaugliai, pateisina skirtingą dėmesį jų nužudymo aplinkybėms ir skirtingą apimtį bei priemones šioms naujienoms nušviesti? Pavyzdžių, kaip skiriasi naudojamas diskursas, kai kalbama apie Izraelį ir Palestiną, toli ieškoti nereikia. Liepos 2-osios ankstyvą rytą keli Izraelio jaunuoliai pagrobė ir nužudė Mohammed Abu Khudair (16 m.). Autopsija parodė, kad berniukas buvo kankinamas ir sudegintas gyvas, vėliau tą pačią dieną jo kūnas rastas Vakarų Jeruzalės miške. Tai įvyko praėjus vos dienai po to, kai buvo paskelbta, jog rasti trijų pagrobtų izraeliečių paauglių kūnai. Lietuvos užsienio reikalų ministerija paskelbtoje užuojautoje dėl trijų izraeliečių pagrobimo ir nužudymo identifikuoja vaikinus pagal vardus ir vartoja frazę "griežtai smerkia" ir pranešimo antraštėje, ir tekste. O kai kalbama apie pagrobto bei gyvai sudeginto palestiniečio vaikino mirtį, Ministerija tik "smerkia " šį nusikaltimą ir neidentifkuoja vaikino vardu, vadindama jį tik  ,,palestinietis paauglys". Šių dviejų pranešimų palyginimas gerai atspindi tiek daugelio pasaulio valstybių nelygiavertes reakcijas į Izraelyje ir Palestinoje įvykusius paauglių nužudymus, tiek žiniasklaidoje dominuojantį diskursą bei nesubalansuotą dėmesį, kuris akivaizdžiai priklauso nuo paauglių etninės kilmės.
           Pasak Palestinoje įtakingiausios vaikų teises ginančios organizacijos Defence for Children International, nuo 2000 metų Izraelio kariai ir taip vadinami naujakuriai (Izraelio piliečiai, gyvenantys nelegaliai Palestinos teritorijoje įsteigtose nausėdijose, kurioms kitaip apibūdinti labiausiai tiktų terminas “kolonijos”) nužudė 1401 vaiką. Izraelio žmogaus teisių organizacijos Yesh Din duomenimis tik 16 atveju buvo pareikšti kaltinimai padarius nusikaltimą, o daugiau nei 90% naujakurių prievartos atvejų tyrimai buvo nutraukti nepareiškus jokių kaltinimų. Abiejų žmogaus teisių organizacijų išvados atskleidžia egzistuojančią legalizuotą nebaudžiamumo sistemą. O palestiniečiui, mėčiusiam akmenis, gresia kalėjimas iki 20 metų. Taip pat skirtingai nei nausėdijose gyvenantys žydai, palestiniečius teisia tik karo tribunolas. Kodėl žiniasklaida tyli apie šiuos atvejus ir nepaviešina dvigubų teisingumo standartų, taikomų Izraelyje ir Izraelio okupuotose teritorijose?
      Kas nebestebina ir apie ką taip pat nutyli pasaulio žiniasklaida, tai augantys, atvirai prievartą skatinantys Izraelio visuomenės, tarp jų ir politikų, vieši pasisakymai. Deja, smurtą propaguojantys leitmotyvai nėra pavieniai incidentai, bet didelės paramos susilaukiantys judėjimai. Per kelias valandas po trijų izraeliečių vaikinų pagrobimo Facebook'e susikūrė puslapis, atvirai raginantis kas valandą žudyti po vieną arabą tol, kol atsiras pagrobtieji. Per kelias valandas puslapis jau turėjo apie 10 000 sekėjų ir socialinio tinklo vartotojai entuziastingai dalijosi nuotraukomis su tokiais užrašais kaip "mirtis arabams" bei "kerštas". 
       Atvirai rasistiniai pasisakymai nėra vien tik piliečių privačiai reiškiamos nuomonės: Izraelio politikai ir ministrai ne kartą viešai yra pavartoję stiprią rasistinę retoriką.  Pavyzdžiui, pats Izraelio ministras pirmininkas savo pasisakymuose ne kartą minėjo žodį “kerštas”. Buvęs Izraelio Kneseto narys Michael Ben Ari išplatino video ir pareiškimą, raginantį „perkelti skausmą žiauriam priešui. Paverskim Ramadaną tamsos mėnesiu jiems!“ Politikas skatino žmones susirinkti į protestą Jeruzalėje ir reikalavo: “mirtis priešams, evakuoti ir nušluostyti jų šypsenas. Ir pradėkime nuo Haneen Zoabi (palestinietė, Kneseto narė – aut. pastaba), padėkime jai išvykti į Siriją”. Kita Izraelio teisėkūros valdžios atstovė Ayelet Shaked savo Facebook puslapyje paviešino atvirą raginimą žudyti palestiniečių motinas, nes jos gimdo “mažus gyvačiukus” ir patikslino, kad visa palestieničių tauta yra priešas. Toks politikės pareiškimas atitinka teisinę genocido sąvoką, kaip apibrėžta Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, kuri ne tik numato bausmes už įvykdytą genocidą, bet ir draudžią viešą ir tiesioginį raginimą  jį vykdyti. Deja, reta žiniasklaidos priemonė ir Vakarų politikas pasmerkė šiuos akivaizdžiai rasistinius išpuolius prie palestiniečius.
Nestebina, kad po tokių viešų ir necenzūruotų pasisakymų buvo brutaliai nužudytas palestinietis Muhammad Abu Khudair bei kiti pagrindinės žiniasklaidos nepasiekę Izraelio piliečių smurtiniai nusikaltimai: naujakurys suvažinėjo 9-metę mergaitę šalia Betliejaus, policija žiauriai sumušė paauglį Tarek Abu Khdeir , Jeruzalėje siautėjo izraeliečių gaujos, skanduojančios „mirtis arabams“ ir stabdančios taksi automobilius ieškodamos arabų.
        Bet koks smurtas yra ir turi būti smerkiamas bei baudžiamas. Ar izraeliečių saugumo poreikiai gali pateisinti smurtą ir žmogaus teisių pažeidimus palestiniečių atžvilgiu? O kaip dėl palestiniečių teisės į saugumą? Ar ji neturėtų būti lygiavertė, gerbiama kaip izraeliečių? Ar mūsų žiniasklaidoje dominuojantis palestiniečio teroristo įvaizdis pateisina tai, kad nekreipiamamas dėmesys į brutalius izraeliečių ekstremistų grupuočių vykdomus nusikaltimus ir į augantį atvirai rasistinį diskursą? Viliuosi, kad žiniasklaida (o po jos, gal kada nors, ir politikai) pagaliau nuvilks Izraeliui jo aukos rūbus ir atidžiau panagrinės daugybę žmogaus teisių ir tarptautinės teisės pažeidimų,  nustos taikyti dvigubus standartus, kai kalbama apie žuvusius, kurių skaičius Gazos ruože ką tik pasiekė 100.

Nebent... tikite, kad tam tikrų žmonių gyvybės yra vertingesnės nei kitų. 



[1] Nakba vadinamas 1948 m. įvykęs palestieničių priverstinis iškeldinimas iš jų apgyvendintų teritorijų susikūrus Izraelio valstybei, aut. pastaba.

Comments

Popular Posts