Izraelis ir Palestina - dvigubi standartai?
Gegužės 15
dieną per Nakbos[1] dienos minėjimą buvo
nušauti du palestiniečiai paaugliai - šešiolikmetis Mohammad Mahmoud Odeh ir
septyniolikos metų Nadem Syam Nawara. Tik pasirodžius žiniai, kad paaugliai
tariamai buvo nužudyti Izraelio karių panaudojant tikras kulkas, Izraelio
policijos viešųjų ryšių atstovas oficialiai pareiškė, kad kareiviai viso labo
siekė išsklaidyti kilusius neramumus ir naudojo gumines kulkas. Tačiau po kelių
dienų internete buvo paviešintas saugumo kamerų užfiksuotas video,
kuriame aiškiai matyti, kad jaunuoliai nekėlė jokio pavojaus kariams, - tai vėliau
patvirtino ekspertų išvados. Atlikus
vaikinų kūnų autopsijas iš jų krūtinių ištrauktos ne guminės, o tikros kulkos. Dar
po kelių dienų pasirodė CNN užfiksuotas video,
kuriame aiškiai matyti kaip Izraelio kareivis paleidžia šūvius.
Pasaulio politikos sunkiasvoriai, JAV bei
Vakarų šalys, neskubėjo smerkti įvykio ir pareikšti užuojautą nužudytų berniukų
šeimoms, ši naujiena netapo pagrindine tema ar dominuojančia antrašte ir
pasaulio žiniasklaidos priemonėse. Deja, tiek Vakarų politikų, tiek
žiniasklaidos abejingumas palestiniečių žmogaus teisių pažeidimams ir
nusikaltimų prieš juos nebaudžiamumui yra labiau taisyklė nei išimtis. Dviejų
paauglių žmogžudystė yra tik vienas iš daugybės panašių incidentų, pasimetusių naujienų
sraute, jeigu tokios žinios apskritai pasiekia žiniasklaidą. Žurnalistams vis
tik pasiryžus nušviesti įvykius,
vengiama minėti palestiniečių vardus, pateikti jų gyvenimo detales ar aprašyti
šeimos skausmą netekus artimųjų. Kitaip tariant, nesiekiama pateikti
humanizuotą portretą žmogaus, atstovaujančio tam tikrai žmonių grupei, kurią daugelis
pripratęs identifikuoti su priešo, islamisto ar teroristo įvaizdžiais. Todėl ir
nužudytų palestiniečių paauglių portretai retai atsiduria šalia tekstų, bet
įvykiai mieliau iliustruojami nuotraukomis, vaizduojančiomis palestiniečius
paauglius mėtant akmenis.
Kitaip ir daug greičiau yra
reaguojama, kai žūsta ar nuo palestiniečių veiksmų nukenčia izraelietis. Ar tai,
kad žuvo skirtingų grupių atstovai, paaugliai, pateisina skirtingą dėmesį jų
nužudymo aplinkybėms ir skirtingą apimtį bei priemones šioms naujienoms
nušviesti? Pavyzdžių, kaip skiriasi naudojamas diskursas, kai kalbama apie
Izraelį ir Palestiną, toli ieškoti nereikia. Liepos 2-osios ankstyvą rytą keli
Izraelio jaunuoliai pagrobė ir nužudė Mohammed Abu Khudair (16 m.). Autopsija
parodė, kad berniukas buvo kankinamas ir sudegintas gyvas, vėliau tą pačią
dieną jo kūnas rastas Vakarų Jeruzalės miške. Tai įvyko praėjus vos dienai po
to, kai buvo paskelbta, jog rasti trijų pagrobtų izraeliečių paauglių kūnai. Lietuvos
užsienio reikalų ministerija paskelbtoje užuojautoje dėl trijų izraeliečių pagrobimo ir
nužudymo identifikuoja vaikinus pagal vardus ir vartoja frazę "griežtai
smerkia" ir pranešimo antraštėje, ir tekste. O kai kalbama apie pagrobto bei
gyvai sudeginto palestiniečio vaikino mirtį, Ministerija tik "smerkia " šį
nusikaltimą ir neidentifkuoja vaikino vardu, vadindama jį tik ,,palestinietis paauglys". Šių
dviejų pranešimų palyginimas gerai atspindi tiek daugelio pasaulio valstybių
nelygiavertes reakcijas į Izraelyje ir Palestinoje įvykusius paauglių
nužudymus, tiek žiniasklaidoje dominuojantį diskursą bei nesubalansuotą dėmesį,
kuris akivaizdžiai priklauso nuo paauglių etninės kilmės.
Pasak Palestinoje įtakingiausios
vaikų teises ginančios organizacijos Defence for
Children International, nuo 2000 metų Izraelio kariai ir taip vadinami
naujakuriai (Izraelio piliečiai, gyvenantys nelegaliai Palestinos teritorijoje
įsteigtose nausėdijose, kurioms kitaip apibūdinti labiausiai tiktų terminas
“kolonijos”) nužudė 1401 vaiką. Izraelio žmogaus teisių organizacijos Yesh Din
duomenimis tik 16 atveju buvo pareikšti kaltinimai padarius nusikaltimą, o
daugiau nei 90% naujakurių prievartos atvejų tyrimai buvo nutraukti nepareiškus
jokių kaltinimų. Abiejų žmogaus teisių organizacijų išvados atskleidžia
egzistuojančią legalizuotą nebaudžiamumo sistemą. O palestiniečiui, mėčiusiam
akmenis, gresia kalėjimas
iki 20 metų. Taip pat skirtingai nei nausėdijose gyvenantys žydai,
palestiniečius teisia tik karo tribunolas. Kodėl žiniasklaida tyli apie šiuos
atvejus ir nepaviešina dvigubų teisingumo standartų, taikomų Izraelyje ir
Izraelio okupuotose teritorijose?
Kas nebestebina ir apie ką taip pat nutyli
pasaulio žiniasklaida, tai augantys, atvirai prievartą skatinantys Izraelio
visuomenės, tarp jų ir politikų, vieši pasisakymai. Deja, smurtą propaguojantys
leitmotyvai nėra pavieniai incidentai, bet didelės paramos susilaukiantys
judėjimai. Per kelias valandas po trijų izraeliečių vaikinų pagrobimo
Facebook'e susikūrė puslapis, atvirai
raginantis kas valandą žudyti po
vieną arabą tol, kol atsiras pagrobtieji. Per kelias valandas puslapis jau turėjo apie 10
000 sekėjų ir socialinio tinklo vartotojai entuziastingai dalijosi nuotraukomis
su tokiais užrašais kaip "mirtis arabams" bei "kerštas".
Atvirai rasistiniai pasisakymai nėra
vien tik piliečių privačiai reiškiamos nuomonės: Izraelio politikai ir
ministrai ne kartą viešai yra pavartoję stiprią rasistinę retoriką. Pavyzdžiui, pats Izraelio ministras
pirmininkas savo pasisakymuose ne kartą minėjo žodį “kerštas”. Buvęs Izraelio
Kneseto narys Michael Ben Ari išplatino video ir pareiškimą, raginantį „perkelti
skausmą žiauriam priešui. Paverskim Ramadaną tamsos mėnesiu jiems!“ Politikas
skatino žmones susirinkti į protestą Jeruzalėje ir reikalavo: “mirtis priešams,
evakuoti ir nušluostyti jų šypsenas. Ir pradėkime nuo Haneen Zoabi (palestinietė,
Kneseto narė – aut. pastaba), padėkime jai išvykti į Siriją”. Kita Izraelio
teisėkūros valdžios atstovė Ayelet Shaked savo Facebook puslapyje paviešino atvirą
raginimą žudyti palestiniečių motinas, nes jos gimdo “mažus gyvačiukus” ir
patikslino, kad visa palestieničių tauta yra priešas. Toks politikės
pareiškimas atitinka teisinę genocido sąvoką, kaip apibrėžta Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio
užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, kuri ne tik numato bausmes už
įvykdytą genocidą, bet ir draudžią viešą ir tiesioginį raginimą jį vykdyti. Deja, reta žiniasklaidos priemonė
ir Vakarų politikas pasmerkė šiuos akivaizdžiai rasistinius išpuolius prie
palestiniečius.
Nestebina, kad po tokių viešų ir necenzūruotų pasisakymų
buvo brutaliai nužudytas palestinietis Muhammad Abu Khudair bei kiti pagrindinės
žiniasklaidos nepasiekę Izraelio piliečių smurtiniai nusikaltimai: naujakurys suvažinėjo 9-metę mergaitę šalia
Betliejaus, policija
žiauriai sumušė paauglį Tarek Abu Khdeir , Jeruzalėje siautėjo
izraeliečių gaujos, skanduojančios „mirtis arabams“ ir stabdančios taksi
automobilius ieškodamos arabų.
Bet koks smurtas yra ir turi būti
smerkiamas bei baudžiamas. Ar izraeliečių saugumo poreikiai gali pateisinti
smurtą ir žmogaus teisių pažeidimus palestiniečių atžvilgiu? O kaip dėl
palestiniečių teisės į saugumą? Ar ji neturėtų būti lygiavertė, gerbiama kaip izraeliečių?
Ar mūsų žiniasklaidoje dominuojantis palestiniečio teroristo įvaizdis pateisina
tai, kad nekreipiamamas dėmesys į brutalius izraeliečių ekstremistų grupuočių
vykdomus nusikaltimus ir į augantį atvirai rasistinį diskursą? Viliuosi, kad
žiniasklaida (o po jos, gal kada nors, ir politikai) pagaliau nuvilks Izraeliui
jo aukos rūbus ir atidžiau panagrinės daugybę žmogaus teisių ir tarptautinės
teisės pažeidimų, nustos taikyti dvigubus
standartus, kai kalbama apie žuvusius, kurių skaičius Gazos ruože ką tik
pasiekė 100.
Comments